Žalios kakavos žnyplės svorio metimui, Ricardas.Gavelis.-.Vilniaus.pokeris.1989.LT.krantai™


JIE Vytautas Vargaly8 Pailgas veidas, atgręžtas į mane: siauros lūpos, kiek įdubę skruostai ir tylios akys turbūt rudos — moters vei­ das, pienas ir kraujas, klausimas ir kančia, dievybė ir ištvirkimas, daina ir nebylystė. Senas žalios kakavos žnyplės svorio metimui vynuogių stiebais apraizgytas namas sodo gilumoje, kiek dešiniau padžiūvusios obelys, o kai­ rėje — geltoni nesugrėbti lapai, jie plevena ore, nors plonytėliausios krūmų šakos nė nevirpteli.

Kiekvieną mano dieną pradeda skausmingai ryškių vaizdų atsklanda, jos negali prama­ nyti ar pats pasirinkti. Ją parenka kažkas kitas, ji suskamba tyloje, perveria smegenis dar neatsibudusiam ir vėl dingsta. Bet neištrinsi jos iš atminties, ta nebyli preliudija nuspalvina visą dieną. Negali nuo jos pasprukti — nebent suvis neatsimerktum, nepakeltum galvos nuo pagalvės. Tačiau visad paklūsti: praveri akis ir vėl matai savo kambarį, knygas lentynose, ant fotelio su­ mestus rūbus.

Nejučia klausi, kas parinko dermę, kodėl galėki sugroti savo dieną tik taip, o ne kitaip? Kas yra tasai slaptas prapulties demiurgas? Ar pats renkiesi žalios kakavos žnyplės svorio metimui melodiją, ar tavo mintis jau supančiojo Jie? Labai svarbu, ar ryto vaizdiniai tėra prisiminimų sąraizga, ki­ tados regėtų vietų, veidų, įvykių pablukę paveikslai, ar jie pasi­ rodo tavyje pirmą sykį.

Prisiminimai spalvina gyvenimą daugmaž įprastomis spalvomis, o nebūtais reginiais prasidėjusi diena esti pavojinga. Tokiomis dienomis atsiveria pragarmės ir ištrūksta iš narvų žvėrys. Tokiomis dienomis lengvesni daiktai sveria baugiau už sunkesnius, o kompasai rodo kryptis, kurioms nėra vardų.

Tokios dienos kaskart esti nelauktos — taip ir šiandien jeigu tai 4 buvo šiandien Senas namas sodo gilumoje, pailgas moters vei­ das, spraga vientisoje aklilangių sienoje Išsyk pažinau su­ grūstus Karoliniškių namus ir tuščią gatvę, pažinau kiemą, kur net vaikai vaikšto po vieną, žaidžia po vieną.

Nestebino ir vei­ das, jos veidas — pailgas žalios kakavos žnyplės svorio metimui madonos' veidas, akys, žvel­ giančios ne į mane, vien į savo pačios geriausi riebalų degintojai natūralūs. Neramino tik senas medinis namas nuo lietaus pajuodusiom sienom ir geltoni lapai, blaškomi geltono vėjo.

Neramino ir sapnas, pilnut pilnas paukščių, jie plakė sparnais baltasnieges pusnis, kėlė blizgančias speigo dulkes, mėnesienos dulkes. Kiek paukščių gali tilpti viename sapne? Jų buvo pilna visur, pasaulis buvo sklidinas begarsio gležnų sparnų plazdesio, belūpio veido šnabždamų sakinių, slogaus gel­ tono vėjo.

Sapnas pleveno viduj ir išorėj, nesitraukė nė išėjjus į lauką, nors kiemas buvo ištryptas ir tuščias, padžiūvęs purvas dengė žemę kieta pluta. Rodės, naktį čia voliojosi didžiulis su­ skretęs gyvulys.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Žvynuotas dvokus slibinas, ugnies alsavimu iš­ kaitinęs žemę ir asfaltą. Tik jis galėjo praryti paukščius: jų visiškai neliko. Kiemuose tarp namų nebuvo nė vieno paukščio. Lesimvietėse ties iškvėšusių senučių langais nesigrūdo purvini Vilniaus karveliai.

Apie balkonus nepurpčiojo pasišiaušę žvirb­ liai. Rodės, juos visus kažkas ištrynė iš pasaulio dideliu pilku trintuku. Žmonės ėjo žalios kakavos žnyplės svorio metimui keliais, nė vienas nesižvalgė apstulbusiu veidu, kaip aš.

Jie nieko nematė. Paukščių pasigedau aš vienas. Gal jų nė neturi būti, gal jų išvis nėra pasaulyje ir niekad ne­ buvo? Gal vien sapnavau nesveiką sapną, mačiau jame kažką negera ir pavadinau tatai ,paukščiais"? O visa, ką prisimenu, ži­ nau apie paukščius, tėra patologiška fantazija, paukščio paranoja?

Kas yra erozinis gastritas

Tos mintys, matyt, atbukino mano dėmesį. Antraip iškart bū­ čiau pamatęs tą moterį raukšlėtu veidu, būčiau pajutęs jos sle­ giantį žvilgsnį. Maniau, kad esu pakankamai patyręs. Mane išgelbėjo instinktas ir greita reakcija.

  1. Esu visiškai įsitikinusi, kad bent jau pas mus Lietuvoje taip pat Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje nėra tokių nuostabių žmonių, kuriems nestigtų nieko.
  2. Lėtinė forma yra daug lengviau.
  3. Беккер Она должна.

Juodo limuzino šonas perskrodė orą per sprindį nuo mano kūno. Tik tada suvo­ kiau, kad neliečiu kojom žemės, kybau ore, išskleidęs rankas. Tarsi paukštis sparnus.

66 ir reikia numesti svorio

Atšokau atgal, nesąmoningai, laimėjau prieš automobilio sparną akimirksnio dalį. Smarkiai su­ diegė širdį, skubiai apsidairiau ir išvydau tą moterį. Žvilgsnis buvo dygus ir gniuždantis. Ji išsidavė pati: visi žmonės prie tro­ leibusų stotelės nenustygo vietoje, dairėsi i šalis, dirsčiojo į laik­ rodžius.

Erozinis gastritas skrandyje - Gastritas April

Ji viena stypsojo sustingus it statula, judėjo tik skruos­ tai ir lūpos — tų lyg ir čiulpimo judesių su niekuo nesupainiosi. Dar spėjau pamatyti, kad jos pilkas apsiaustas nubrizgęs smar­ kiai nubrizgęs. Be abejo, paprasta Jų pastumdėlė, bevardė disa. Ūmai pasimuistė, lyg veržtųsi iš pančių, ir vikriai įšoko į nuva­ žiuojantį troleibusą.

Gastrito simptomai

Nebuvo prasmės ją vytis niekada nebūna prasmės. Žvelgiau į ją gal kokią sekundę — juodasis limuzinas buvo dar visai arti.

KAIP NUMESTI SVORIO - VLOG№4

Lyg niekur nieko, tyliai urgzdamas, sklendė paže-' me. Užpakalinis stiklas buvo užtrauktas blyškiai žalsva užuolai­ dėle. J i e visai be reikalo dangstėsi.

t3 svorio netekimas

Puikiai žinojau, ką pamaty­ čiau, jei užuolaidėlių nebūtų: du ar tris į mane atgręžtus apvalius veidus išsprogusiomis akimis be jokios išraiškos. Paukščiai atgimė tik privažiavus biblioteką. Prie skelbimų stul­ po tupėjo du apduję karveliai. Bexeik nepaisė praeivių, tik ret­ karčiais, nejudindami galvų, pavartydavo paklaikusias akis. Negalėjo paskristi nei paeiti. Pūpsojo ant pilkšvo cemento, patūpę trinages kojas, abejingi, tarsi užkerėti.

English - Lithuanian dictionary

Senoji Paukščių val­ dovė juos apleido. Senoji sparnuočių valdove, tūkstantinių būrių piemene, duok man juos visus, tankmėj besislapstančius, sviesk vilnų kuodelį priešais vyrą ieškantį, pėdsakais sekantį, vesk pirmyn dienos aky ir mėnesienoj, parodyk kelią, kurio joks žmogus nežino! Bibliotekos koridoriuje manęs laukė ji. Man lyja drumz­ lini lietūs, man vakarais mirksi gelsvos langų šviesos, virš manęs gauruoja švino debesys.

Tarytum žengčiau minkšta plėve, ji Choco kūno plonas Kipras po kojom, virsta piltuvu stačiais šlaitais, jo dugne stoviu aš, link manęs garma visi įvykiai, vaizdai, žodžiai. J i e lipte limpa žalios kakavos žnyplės svorio metimui manęs, bruka kiekvienas savo ypatingą svarbą. Gal­ būt tik tariamą svarbą. Nors, antra vertus, viskas gali būti be galo svarbu.

Jau daugsyk esu radęs ją, rymančią prie lango. Turbūt laukia ne manęs, gal savojo Godo, mažyčio grakštaus Nieko.

Erozinis gastritas - Gastritas April

Aš moku skirti laukiančiuosius. Ji visuomet stovi prie lango laukdama ir rūko, suspaudusi cigaretę laibais nervingais pirštais. Galbūt josios Godo — už langų šviečianti melsvai pilkš­ va saulė, cigaretės dūmų spalvos. O gal josios Godo: vis dėlto esu aš, įstrigęs slidžiašonio piltuvo dugne, apniktas sapnuotų, iš­ nykusių ir vėl atsiradusių paukščių, plakančių sparnais dulkėtą bibliotekos koridoriaus prieblandą?

svorio metimo patarimai 10kg per 1 mėnesį

Ji vos pastebimai sūpavo liemenį pirmyn atgal, išstačius į prie­ kį kiek sulenktą koją. Kreivas kūno svorio kritimas, tyčia svaigina ilgos šlaunies slaptu apvalumu.

Ne itin slaptu: jos kūno negali pridengti jokie rūbai. Neperprantu jos, o gal noriu, kad kuo ilgiau paliktų slaptinga. Nesuku nuo jos akių, jei ir norėčiau pasislėpti, ji vis vien prasi­ brautų prie manęs per klausą, lytėjimą, per šeštąjį ar septintąjį jutimą.

Kas ji — lemtis ar klastingi žabangai? Ji niekam nesiperša, tiesiog egzistuoja, bet vis slysta įvykių, vaizdų, žodžių pil­ tuvo šlaitais kaskart arčiau manęs.

lengviausias būdas lieknėti

Šiek tiek jos privengiu,! Nepakenčiu, kai koks žmogus atsiduria pernelyg arti. Išdirbo greta dvejus ar trejus metus ir nieko man nereiškė. Beveik jos nepastebėdavau. Ir ūmai, vieną stebuklingą mirksnį, man atsivėrė akys. Nuo to mirksnio vien ją ir tematau. Ji nepasiekiama, nekreipia į mane jokio dėmesio.

Kodėl tu­ rėtų kreipti?

Ligos formos

Aš senas, ji jauna. Aš baisus, ji graži. Galėtų bent neerzinti, netrikdyti pačiu savo buvimu. Žinau savo lemtį, nesie­ kiu žvaigždžių nuo dangaus. Kada šitai buvo, kada taip galvojau — juk ne šiandien? O ji mane pajuto, atsigręžė ir parodė akis turbūt rudasatklydusias iš rytinės vizijos.

Žiūri ne į mane, tas rudas žvilgs­ nis visad nukreiptas i jos pačios vidų, ten, kur nesiekia pilki saulės spinduliai.

  • Taip pat išmeta: Erozinis antalinis gastritas, kurį sukelia Helicobacter pylori bakterijos Helicobacter pylori.
  • #Papildai Instagram posts - greenclean.lt
  • Geriausia jautieną valgyti norint numesti svorio
  • greenclean.lt at master · reactxx/greenclean.lt · GitHub
  • PixWords atsakymai
  • Geriausias būdas maksimaliai padidinti riebalų deginimą
  • M M | Indaujos | kaina nuo €

Ji sklidina slaptų akių viduje, o dvi visiems regimos akys — tik du žibintai, dvi spragos, pralaužtos pasaulio, besibraunančio Į jos neprieinamą sielą. Sielą, dvasią, ego, id Bet kada, kada šitai buvo, kada taip galvojau?