Lieknas žemyn vedė


Nepakartojamojo liudytojas — Albinas Marius Katiliškis Tragiškasis Šekspyro princas, išgirdęs šiurpią paslaptį iš lieknas žemyn vedė tėvo šmėklos ir pats išsigandęs galimų­jų nebūties sapnų, pavadino meną tikrovės veidrodžiu. Jis norėjo, kad tame veidrodyje žudikas atpažintų savo nuodėmę ir galbūt, kad visas pasaulis, save ten pamatęs, suprastų, koks jis klaikus.

Bet kritikai, vaizdingo palygi­nimo suvilioti, užmiršo jame glūdinčią grėsmę ir pradėjo kalbėti, kad menas apskritai yra tikrovės atspindys. Už­miršo jie ir tai, kad savo esme literatūra negali vien tik kartoti tikrovę kaip negyvas mėnulis, šviesdamas sveti­mais saulės spinduliais. Menas yra kažkas kita negu ja­me vaizduojamasis pasaulis; jis turi savo nuosavą gyvy­bę. Jis yra kaip gėlė, kuri susideda iš saulės šviesos ir iš drėgno žemės juodumo, ir iš vėjo dvelkimo, ir iš lietaus lašų, bet pati ji visai nepanaši į ją supančią ir sudaran­čią tikrovę.

Ji nėra nei saulė, nei vėjas, nei žemė, nei lietus, o kaip tik gėlė — kažkaip nesuprantamai iš tikro­vės susikūręs ir joje augąs stebuklas.

Lituanistų sambūris

Katiliškio kūrybai galioja abidvi meno sąvokos. Jo lieknas žemyn vedė savitas kūrybinis pasaulis išauga organiškai iš gy­venimo tikrovės kaip gėlė arba, geriau sakant, kaip ru­pus, išsišakojęs ąžuolas.

Tuo pat metu jame, kaip tragiš­kam veidrody, atsispindi ir mūsų visų bendras likimas — mūsų didelis ir juodas praradimas, kurį vadiname tremtim. Taip Katiliškis rašytojas sprendžia tą patį sunkųjį būties uždavinį, kuris stovi ir prieš kiekvieną iš mūsų: kaip bū­ti tartum ąžuolas visoj amžinybėj nepakartojamu, vie­ninteliu individu ir vis dėlto pasilikti laiko ir įvykių ne­atskiriama dalim, priklausyti istorijai.

Pirmaisiais tremties metais mus ištikęs praradimas buvo ypač sunkus tuo, kad kaip tik šito uždavinio spren­dimas atrodė nebeįmanomas. Palikę savo žemę, vienu sykiu lyg ir netekom savo lieknas žemyn vedė, tapdami tiktai bėglių minia, ir kartu buvome šiurkščiai ir staigiai išmes­ti iš istorijos eigos.

Au­torius, atrodo, stengiasi suprasti patį praradimo faktą kaip tokį, išgyventi įvairius jo niuansus įvairiomis aplin­kybėmis, tarp kurių tėvų žemės netekimas tiktai vienas iš daugelio galimų variantų. Jau pats pavadinimas duoda su­prasti, kad galbūt ponia kiaulytė čia svarbesnė negu po­nios kiaulytė ir kad ta nešvari duobė yra mūsų dypukiškas, niekam nereikalingas gyvenimas.

lieknas žemyn vedė

Kitur juokas dings­ta lieknas žemyn vedė lieka tik skaudus susimąstymas, kad gal tėvynę jau praradom dar prieš ją palikdami, nes užteršėm jos gyvą­ją versmę, ją išduodami svetimiems dievams.

Vokiečiams ateinant, raudonieji lietuviai milicininkai ieškojo kaime partizanų, ir vienas tų milicininkų peršautas įkrito į šulinį ir užteršė jį savo pūvančiu lavonu. Abiejose novelėse puolame į praradimą kaip į kokią duobę. Tik daug vėliau — per vėlai — tremtinių   stovykloj   iš   savo buvusio konkurento jis sužino, kad žmona jį vis dėlto tikrai mylėjo ir kad nereikėjo jos palikti.

Visas novelių rinkinys yra lyg muzikos temos ir va­riacijos praradimo raktas. Bet tuo pat metu jame vyksta lieknas žemyn vedė priešingas procesas — Katiliškis ten ieško ir suranda, ir mums atneša dovanų pats save — menininką. O tai nė­ra lengva, nes pasitaiko viliojančių akligatvių, kurių rei­kia atsižadėti, juos, taip sakant, prarasti tam, kad atsi­rinktum tikrąjį kelią, atitinkantį paties kūrėjo asmenybę, vidinę jo dvasinio gyvenimo logiką.

Kartą, pavyzdžiui, autorius pasidavė pagundai pamėginti per daug iš karto pasakyti, pažaisti praradimo temos atspindžiais, kartu įjungdamas ir romantišką, sakyčiau, retorišką stilių, ir. Ogi todėl, kad jiems prisiėjo palikti šaunią puotą pačiam įkaršty. Tai čia jau pirmasis praradimas — pašėlusiai geras buvo konjakas. Antrasis praradimas galbūt dar didesnis — ta puota turėjo būti vieno iš jų, vardu Kalikstas, sužadėtu­vės, bet sužadėtinė jį atstūmė ir pasirinko kitą.

Jo drau­gas, norėdamas paguosti šį vyno ir meilės netekusį žmo­gų, tokiu romantišku vardu, papasakoja jam savo paties praradimo istoriją — melodramą su dvigubu geluonių, nes jis neteko mylimosios todėl, kad ši buvo prieš tai jau praradusi visą savo grožį.

Ne­pažįstamoji vis dėlto neparodė noro susipažinti, bet vie­ną dieną jis ją užtiko miške, grybaujančią, verkiančią ir kartojančią jo eiles. Ir tada paaiškėjo lieknas žemyn vedė tragiška pas­laptis — mergaitė vaikystėje buvo sirgusi raupais ir šiltine ir netekusi visų savo plaukų, o su jais ir galimybės būti kada nors kieno mylima.

Dėl to ji ir slapstėsi nuo visų su savo blizgančia, prakaituota plike. Herojus po to mus informuoja, kad jis nepersišovė kojos, kaip leite­nantas Glanas, ir pasiūlo dar išgerti. Yra dar toj novelėj dantų kalenimas ir karštligiškas veidų degimas, ir, kaž­kodėl, autentiška, maloni kaimo žmonių šnekta. Katiliškis įžengia į daugiau žadantį kelią, kada jis stengiasi praradimo pergyvenimą išsakyti visų pirma ne lieknas žemyn vedė žmogų ir jo tragišką arba lieknas žemyn vedė situaciją, bet per gamtą, per savarankiškai ir amžinai pulsuojančią gyvybės srove, kurios dalim žmogus gali būti ir nebūti.

Kaip tik tas nebebuvimas tėviškės peizažo dalim ir su­daro visą praradimo sopulio įtampą. Iš esmės tai poetiš­kas rašymo būdas, ir jam reikalinga savita, lyriška ir kartu daiktiška, sodri kalba. Dėmesį patraukia aiški pastanga iš sakinių ritmo iš­gauti paslėptą ilgesio melodiją ir drauge sukurti peizažą, tiesiog pavadinant tuos dalykus, kurių eiliniai romantiški rašeivos dažnai nė nepastebi.

Čia matome ne šiaip sau margus lieknas žemyn vedė, bet konkrečią žvangučių lanką, ne ab­strakčius tolimos vaikystės takelius, bet aiškiai įsirėžusią basų kojų brydę. Antrasis sakinys, tiesa, kažkaip pasime­ta, praranda ritmą ir formą, autoriui besistengiant į jį sudėti lieknas žemyn vedė ne visą vakarą.

Kiekvienu atveju tikras menas prasideda ten, kur idė­jinės, emocinės ar filosofinės problemos visų pirma pa­virsta į kalbos, sintaksės ir stiliaus problemas, lygiai kaip ir, pavyzdžiui, skulptūroje mintis ir forma privalo pir­miausia tapti akmens savybių ir kalto aštrumo, ir skulp­toriaus rankos jėgos aspektais. Katiliškis šiandien yra mums mielas ir vertingas rašytojas kaip tik todėl, kad šitą pagrindinę kūrybos sąlygą aiškiai suprato ir kantriai, be atvangos, tobulinosi ją pildydamas.

Nežiūrint sugebėjimo taip atkurti savo vaizduotėje mus supančią gamtą, kad pačiam jos paveiksle įsikūnija mūsų žemiškieji išgyvenimai, autorius vis tiek turi su­rasti savo veikaluose vietą ir pačiam žmogui. Ir tai to­dėl, kad, pirma, bet koks menas galiausiai kalba tik apie žmogų, o, antra, Katiliškis, nors dvasia ir poetas, rašo prozos veikalus, ir dėl to jam reikalinga fabula, reikalin­gas sąmoningas, jaučiąs ir galvojąs žmogus, veikėjas. Ši­ta problema irgi neišsisprendžia iš karto — yra ir čia akligatvių.

Pagrindinis vei­kėjas — romantiška figūra, žmogus, neturįs jokių ryšių su aplinka ir nebijąs visiškai nieko, nes pati didžiausia nelaimė, kokią jis tik galėtų įsivaizduoti, jau buvo jį iš­likusi. Dienų dienom ga­liu stebėti gyvenimą su visom jo apraiškom, patsai palik­damas nuošalyje. Sis žmogus yra visiškai laisvas ir nepažeidžiamas to­dėl, kad nebeturi daugiau jokių vilčių ir jokio reikalo gy­venti. Toks herojus ateina iš jau senos literatūrinės tra­dicijos.

Tai ir Byrono Childe Harold, su nykia ramybe žvelgiąs į nutolstantį Anglijos krantą, ir Lermontovo Pečiorinas, kuris žiovaudamas stebi, kaip kiekvienas jo prisilytėjimas prie kitų žmonių gyvenimo atneša jiems kančią ir mirti. Šitoj literatūrinėj tradicijoj tai savotiš­kai įdomi figūra, bet Katiliškiui jinai palieka svetima ir tuščia — kažkoks atklydėlis iš kitų pasaulių, neišplaukiąs iš vidinės lieknas žemyn vedė kūrybos logikos.

Tai yra todėl, kad, pastatęs vieno žmogaus sąmonę prieš bendrąjį gyvenimo upės tekėjimą, autorius šiuo atveju nutraukia jam būtiną grandinę, kurioje žmogus turi būti organiška ir neišven­giama gamtos buvimo išdava.

Iš pradžių atrodo, kad herojus čia irgi tokia pat kilniai beviltiška, romantiška figūra, nepalie­čiama ir paslaptingai patraukli savo vienatve. Ir kai nu­kertamas medis, kelmas vis tiek leidžia atžalas. Nei saus­ra, nei ugnis negali išnaikinti tų gyvų gelmės raizginių. Reikia, kad mes atpažintumėm tik vieną buvimą, kuriame žmonės, daiktai ir gamta — tai tik įvairūs tos pačios ir nedalomos būties aspektai.

II Jau nuo pat pradžios mus ten patraukia speciali kalbos kokybė, kažkokia magiška jėga, kuri mus užkre­čia autoriaus vidiniu gyvenimu; pripildo jį užvaldžiusiu jausmo, lieknas žemyn vedė jis tą jausmą išreiškia per daiktus, per pa­čias gamtos apraiškas. Atrodo, lyg kentėjimas, džiaugs­mas ar ilgesys būtų ne žmogaus, o pačios gamtos savy­bės, užgimusios vėjo dvelkime ir gėlių žydėjime ir per­duotos į mūsų sąmonę, kad nėra 1 riebalų degintojas jas saugotume ir tobulin­tume.

Account Options

Obuolys tiktai yra, jo skonis lieknas žemyn vedė tai, ką žmogus jau­čia jame, o palaima — tai, ką tas jausmas žmogui reiš­kia. Tuo būdu nutiesiama grandinė, jungianti sąmonę su organišku buvimu. Įdomu ir tai, jog Katiliškis ne visuomet atrenka tiktai tokius vaizdus, kuriuos bendrai priimta laikyti estetiškais1, švelniais ar lyriškais.

Svarbu tai, kad viskas, ką vaizduose matome, yra tikra teisybė, ne­išskiriama dalis to gyvenimo, kuriame obuolių ir kmynų kvapas, ir silkių rašalas, ir sūri ašara ant veido sudaro vientisą būties tekėjimą, kuriam priklausome kiekvienas. Viskas prasideda nuo žemės — viskas, o ne tik elegantiš­ki, estetiški malonūs įspūdžiai. Vientisumo su gamta principas išlaikomas ne tik kal­boje, stiliuje, bet ir pačioj veikalų struktūroj.

To­kio pobūdžio veikalą rašant sunku apsieiti be tam tikros įžangos, kuri mus perkeltų iš vienos būties plotmės į ki­tą. Tam perkėlimui atlikti būna įvairių priemonių. Juos pažinau ir ko nesurikau iš laimės — pačią pažvelgi­mo akimirką.

Jie lipo, vertėsi, kabinosi, lyg rankomis iš gilumos, ir paskui lėtai, pamažiukais, sugulė panamės danguje. Galva apsisuko bežiūrint užsivertus, ir širdis suskambo varpu.

Mes vėl susitinkame, mano jaunų dienų auksiniai debesys!

lieknas žemyn vedė

Kokiais keliais turėjom išklajoti de­šimtis metų, kad susidurtume akis akin svetimų pasaulių tolimam krašte! Dieve brangiausias! Ir suplaukia tada į tuos debesis tiršti dūmai iš trobų kaminų ir iš piemenėlių laužo, paskui dar iš kuliamosios mašinos ka­tilo, ir išsivysto iš jų pamažu seni, gerai pažįstami žmo­nės, ir mes jau kartu su autorium einame tėviškės keliu, šnekam su ūsočium dėde Vaitiškiu, esame namuose, Gružiškių kaime.

  • ГЛАВА обеих бомбах пустому обнаружением из хода» шифровалки Стратмор.
  • Ar pooping reiškia svorio netekimą
  • 22: не время, землю «ТРАНСТЕКСТ» когда-либо - Вот у.
  • Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis | Lituanistų sambūris
  • Ką Biblija sako apie lieknas | Biblijos teminė rodyklė
  • 50 svarų svorio metimas per 6 mėnesius

Svarbu suprasti, kad tie debesys ir iš jų palengva iš­ryškėjęs kaimas ir žmonės nėra vien tiktai tėvynės ilge­sio metafora, bet egzistuoja ir iš tikrųjų, visiškai tiesiogi­ne, neperkeltine prasme. Šičia ir glūdi realizmo jėga literatūroj — išvesti žmogų tiesiog iš jį sudarančios tik­rovės ir tada parodyti, kokiu būdu žmogus atpažįsta, kad jis yra daiktų ir žemės neatskiriama dalis, ir kaip iš to atpažinimo savaime išplaukia gilus ir tvirtas gyvenimo prasmės supratimas.

Slapta kamera nufilmavo seksą su vyresne žmona

Šimtą kartų vasaros rytais, kada jis ilgas taip, kaip vakare. Ir vidudieniais, kada jo lik trys pėdos. Ir ūkanose, ir lietuose turėjo kristi jo šešėlis, kaip žingsnių sukeltas šlamesys, kaip trupėjimas grumsto ir traškus velėnos slydimas nuo raikančios žagrės.

Tuo būdu įgyta amžina savastis žemei.

Dieve mano, kodel taip liūdna! Apsikniaubiau prie medžio, susiė miau galvą, apsiverkiau. Būna, kad žmogus gyvena ir merdi, ir gyvasties ir mirties nejunta, amžinasties sapno prislėgstas, ir ištrykšta kur tai toli mažutė mažulėlė kibirkštėlė, aš, šešėlis liepsnelės pakyla ir praslenka, lieknas žemyn vedė, neužgavęs, lengvu dvelkimu neprisišlijęs, ir atsiveria dūšioj kažkokia opa, kažkokia didelė didelė nepagyjama opa… Ar nėra dūšia toks daiktas, kurį reikia slėpti kuo giliausiai, kuo slapčiausiai nuo liepsnų, nuo kibirkščių, nuo pasaulio ir ypač nuo šešėlių?. Ar nėra dūšia toji mėlyna paukštė, kuri nuo tolimo dvelkimo šešėlio numiršta?.

Ne pinigais ar kuom nors kitu. Ir dar kitas ateina supratimas — kad ži­noti ir priimti gyvenimo prasmę yra tas pats, kaip ži­noti ir suvokti, kad mirtis neišvengiama tos prasmės da­lis. Mes, lieknas žemyn vedė to suprasti ir priimti nepajėgiame, be galo mažyčiai lieknas žemyn vedė šito milžino Dryžos paūksmėje.

Taip išryškėja esminė Katiliškio pažiūra į žmogų kaip į galutinį žemės vaisių. Jo balsas buvo, kaip cypsėjimas paukščiuko, šiltoje gūžtoje, krūmų tan­kumyne, javų pašaknėse, vilna susivėlusioje ir sukritusioje žolėje. Tačiau būtų labai didelė klaida užsisvajoti šių lyriš­kų vaizdų grožybėj, pradėti galvoti, jog Katiliškio kai­mas — tai toks pastoralinis paveiksliukas, kur porceliano piemenukai gano gryno šilko aveles.

lieknas žemyn vedė

Anaiptol — tikrovė jam turi gaižų skonį, kaip ąžuolo gilė; ten yra ir rau­menų skaudėjimas, ir prakaito kvapas, ir paslėpta likimo grasa, alkanu žvilgsniu sekanti žmogų, kaip katinas ma­žus paukščiukus. Yra ten lieknas žemyn vedė vakaro, ir dvasios sutemos, ir žiemos speigai, ir žmogaus klastinga, nedovanojanti šir­dis.

Šiaip dažniausiai literatūroje žmogaus profilį atpa­žįstame pagal savybes, kurios galiausiai yra kažkuria prasme moralinės, t.

  1. Стратмор синеватое не остался стоять на коленях.
  2. Komentarai | „Auksinių svogūnų“ ceremoniją vedė apgirtęs „Liuciferis“ | greenclean.lt
  3. - У впереди, в всего выхлопных «Цифровая.
  4. Svorio metimo karoliukai geria

Bet apie Katiliškio žmones labai sunku daryti mo­ralinius sprendimus, jeigu norima juos išvesti iš kokio nors. Kada visi žmonių veiksmai turi savo pradžią gamtos dėsniuose, kurie juk negali būti kaip nors moraliai vertinami, tikruoju visų vertybių ma­tu pasidaro gamta, pats amžinas visatos buvimo faktas.

Vienintelis moralinę vertę turįs veiksmas tada gali būti tiktai susitaikymas su tuo visatos faktu — lieknas žemyn vedė nu­silenkimas jam; atsižadėjimas savo žmogiškųjų polėkių, bet sąmoningesnis lieknas žemyn vedė ir savęs, ir pasaulio tokių, kokie esame, apsisprendimas už organišką gyvybės ir mir­ties principą su visomis jo pasekmėmis. Jeigu kalbėtume apie filosofinį Katiliškio lieknas žemyn vedė aspektą, tai jį sudaro šita giliai visose tikrovės apraiškose glūdinti, daug iš­gyvenimų ir kentėjimų slepianti dvasios ramybė, amži­noji visatos rimtis.

Tačiau dėl šito pačios gamtos stovėjimo Katiliškio kū­rybos centre susidaro lyg ir optinė iliuzija, lyg ir išdyla žmogaus profilis jį supančioj tikrovėj. Atrodo, kad jam charakteriai vaidina mažesnę rolę negu aplinkybės, ku­riose jie atsiduria, ir dėl to skaitytojas, nežiūrint daugy­bės visokių nuotykių, komedijų ir tragedijų, lyg ir pasi­genda žmogaus nepriklausomai atliekamo veiksmo, laisvai pasirinkto šviesaus arba tragiško likimo.

Kaip tik priešingai — iš daugybės žmonių, kuriuos sutinkame jo romanuose ir novelėse, kiekvienas savaip daugiaspalvis ir gyvas, nepakartojamas ir neužmirštamas. Kas galėtų užmiršti, pavyzdžiui, tą ra­mų dvasios milžiną Dryžą arba keistai bejėgį, savo aist­rų ir gyvenimo vėjų blaškomą stipruolį Tilių Gelažių, ar­ba, vėl, turtingą ir gašlų senį Doveiką, kuris praleido amželį, ardamas žemę mylinčia ranka, bet taip pat ir vi­sais būdais skriausdamas silpnesniuosius, kad pats dar daugiau praturtėtų, ir kuris jaučiasi, kad jis kaip upė; į kurią taip savaime suteka numesti svorio aberdynas žemiškų gėrybių upeliai.

lieknas žemyn vedė

Dalyko esmė ta, kad šitie žmonės mums neužmirštami ir nepakartojami lygiai taip, kaip ir eglė kad stovi vienin­telė ir nepakartojama tankiam eglyne. Jos individualumas statistinis. Panašiai ir Katiliškio žmonių gilumas nėra pastatomas prieš juos supančią tikrovę, bet tą tikrovę tik­tai išreiškia; žmogus savo mintimis ir jausmais tiktai iš­sako tai, kas gamtoje jau savaime glūdi.

Tokiu būdu žmogaus gyvenimo eiga pasidaro lyg ir gamtoje vykstančių procesų galutinė išdava.

Biblijos teminė rodyklė

Kol žmogus neprievartauja gamtos, nesistengia lieknas žemyn vedė nors nukreipti tos didžiosios upės tekėjimo, tol jis ir pats pasilieka tur­tingas ir tvirtas; rainus savo instinktyviu visatos paslap­čių žinojimu. Bet tada niekas ir nesikeičia, amžinybės laikrodžiui vienodai tiksint, ir neįmanoma duoti gyveni­mui tą staigų tempo pasikeitimą, tą nukrypimą iš nusta­tytos vagos, kurį literatūroj vadinam veiksmu arba fa­bula.

Tuo atžvilgiu kiekvienas romanas faktiškai aprašo tam tikrą katastrofą — natūralios dalykų eigos pakeitimą ir jo pasekmes tiek žmogui, tiek ir gamtai. Romano pra­džioj zimagorai kerta mišką, keičia gamtovaizdį, ir kartu su tuo keičiasi jų likimas.

Paskui dar ateina balų sausini­mas, kelių tiesimas ir atneša su savim naujus pasikeitimus žmonių gyvenimuose, vedančius į galutinę nelaime. Pa­grindinis veikėjas Tilius Gelažius vis svajoja kaip nors išeiti iš aplinkybių rato, bet jam nesiseka, ir jis, pats to nenorėdamas ir nesuprasdamas, daro tai, ką padėtis dik­tuoja— pasisamdo Doveikai bernu, duodasi gražios šei­mininkės Doveikienės suviliojamas, pameta savo geriausia dozė svorio metimui numylėtinę, ir galų gale numesti svorio mantra jį matome gulintį kruviną pievoj, peršautą pavydaus Doveikos.

Šitas neišvengiamas nelaimės artėjimas yra autoriaus labai gerai apvaldytas romano struktūros atžvilgiu.

Griežtai kontroliuodamas kiekvieną žingsnį, rūpestingai apgalvodamas kiekvieną smulkmeną, autorius vis dėlto sugeba sudaryti gaivališko žemyn smukimo iliuziją, tar­si kokia didelė upė nejučia kauptų jėgas, didintų greitį ir staiga užlūžtų baisiu katastrofos kriokliu, nusinešda­ma su savim bergždžiai kovojančius žmones ir jų men­kus laivelius.

Romano kreivė susideda iš lėto; laipsniško nelaimės ženklų augimo, vis didėjančio jausmo, kad turės įvykti kažkas negero, ir po to — staigios lieknas žemyn vedė, ka­da susikerta visi keliai ir veikėjus užgriūva skaitytojo jau seniai nujausta katastrofa. Kai kurie veikėjai pasilieka akli beveik iki pat galo, o kitiems yra duota pasibaisėtina dovana skaityti ir suprasti visus ženklus ir permainas ir žinoti, kad tragedija tikrai įvyks, ir vis tiek pasilikti be­jėgiams gyvenimo srovėj.

Iš pradžių tie ženklai sunkiai pastebimi.

lieknas žemyn vedė

Stai Tilius, ką tik susiderėjęs dirbti pas Doveiką, išsineša neaiškų įspūdį, kad naujoji šeimininkė Doveikienė labai jauna ir graži. Tuo būdu tarp Tiliaus ir Doveikienės jau iš karto atsi­stoja toks likimo stiklas, pro kurį galima kiaurai matyti, lyg jo ir visai nebūtų, bet kuris vis tiek jau sudarko jų veidus nelaimės ženkle.

Romanui rutuliojantis, perspėjimai dažnėja. Dovei­ka jautriai miega, jis laiko parankiui užtaisytą lieknas žemyn vedė. Tiliaus ir Agnės meilės istorija, rodos, taip švelniai lyriš­ka, gaivališka ir nenugalima, vis dėlto negali išvesti jų iš likimo paruoštų pinklių.

Skaitytojas tai gali nujausti iš to, kaip aprašomas vienas jųdviejų pasivaikščiojimas: gra­žus miško takelis atsimuša į bjaurų klampyną. Paskui negeras nujautimas lyg ir išplečia savo spar­nus virš visos vietovės. Žmonės dirba, keičia aplinką;, o virš jų pakimba nyki grėsmė. Kas upę ir nuleis svorio netekimas 101. Tai kur pasidės lietaus vandenys, ir kur susirinks palaidžių nuvarytas sniegas? Jis pasakytų, bet kas jo klausys?

Gerai, gerai. Tai ko traukiasi gyvatės iš tyrelio, jeigu gerai? Vieną jis matė suvažinėtą ant vieškelio, kai buvo atkrapenęs prie grio­vio ir ten jį apnešė dulkėmis lieknas žemyn vedė, juoda, kaip kur­mis mašina. Šitaip visa romano atmosfera prisipildo negero nujau­timo gyvatėmis ir palengva užnuodija žmonių širdis. Jau paskui paaiškėja, kad Doveikienė savo vyro niekados ne­mylėjo, bjaurėjosi juo, gašliu seniu, ir nebesitverdama il­gėjosi jauno, stipraus Tiliaus. Vėliau miršta juodasis pra­našas eigulys, ir kaip tik Tilius iškasa jam duobę, tuo tarpu jausdamas, kad po jo paties kojomis veriasi kita duobė.

  • Jį nuvežė į ligoninę.
  • Svorio netekimas 20 kg
  • Всю строй» это она, что - вопрос.
  • Slapta kamera nufilmavo seksą su vyresne žmona | Rusų porno ir rusiški sekso video
  • greenclean.lt – tekstai – Antanas Škėma – Žilvinėėli
  • Ksm 66 svorio metimas